Europos degalų ir automobilių pramonės pasiūlytas taisyklių pakeitimas, leidžiantis parduoti naujus biodegalus varomus vidaus degimo variklius po 2035 m. galutinio termino nulinės emisijos automobiliams, gali sukelti netvarų biokuro iš žaliavų, pvz., gyvulinių riebalų ir panaudoto kepimo aliejaus, paklausą.
Remiantis Europos transporto ir aplinkos federacijos (T&E), pirmaujančių Europos švaraus transporto ir energijos šalininkų, duomenimis, gyvuliniais riebalais varomam automobiliui, pavyzdžiui, per metus prireiktų 120 kiaulių.
Dėl to automobiliai, lėktuvai ir laivai sunaudotų nuo dviejų iki devynių kartų daugiau pažangaus biokuro, nei būtų galima tvariai gauti 2050 m.
Išvados paimtos iš naujos ataskaitos, kurią praėjusios savaitės pabaigoje paskelbė T&E Biodegalai automobiliuose: Europos aklavietėkuriame buvo analizuojamas vadinamosios „biodegalų spragos“ įvedimo į ES 2035 m. automobilių įstatymą poveikis, pagal kurį nuo 2035 m. Europos Sąjungoje draudžiama prekiauti naujais benzininiais dyzeliniais automobiliais.
Spragą įgyvendina ne tik Europos degalų ir automobilių pramonė, bet ir Italijos vyriausybė.
Tačiau įtraukus tokią spragą būtų nedelsiant sunaudotos ir taip ribotos tvaraus pažangaus biokuro, kuris šiuo metu reikalingas sunkiai išmetamiems sektoriams, pavyzdžiui, aviacijai, atsargos.
Remiantis dabartiniais Europos tikslais, vien lėktuvams ir laivams jau prireiks maždaug dvigubai daugiau pažangaus biokuro, kurį 2050 m. būtų galima tvariai gauti Europoje pagal tai, ką T&E apibūdina kaip „optimistiškiausią scenarijų“.
Problema ta, kad pažangių biodegalų, pvz., iš atliekų pagaminto kuro, negalima keisti, nes Europa jau importuoja daugiau nei 80 procentų panaudoto kepimo aliejaus iš tokių šalių kaip Kinija ir Malaizija.
Kita populiari atliekų žaliava yra gyvuliniai riebalai, tačiau Europos automobiliai jau sunaudoja 1,3 mln. tonų gyvulinių riebalų per metus – tai apytiksliai 200 mln. paskerstų kiaulių.
Norint pažvelgti į šiuos du pavyzdžius tolesnėje perspektyvoje, norint pridėti naujus automobilius, varomus gyvūniniais riebalais, kasmet vienam automobiliui prireiktų apie 120 kiaulių. Arba naujam automobiliui, varomam naudotu kepimo aliejumi, kiekvieną dieną reikėtų papildomai kepti 25 kilogramus bulvyčių.
„Biokuro siekimas yra absurdiškas“, – sakė T&E automobilių direktorius Lucienas Mathieu.
„Europiečiai negali valgyti pakankamai kiaulienos ar bulvyčių, kad tvariai eksploatuotų net dalį Europos automobilių, jau nekalbant apie jos laivus ir lėktuvus. Kodėl automobilių ir naftos lobistai skundžiasi ne sprendimais, kai turime paruoštą elektromobilių technologiją? Tai ne kas kita, kaip delsimo taktika, dėl kurios Europa taps nekonkurencinga pasaulinėje elektromobilių rinkoje.
Atsižvelgiant į tai, kad nėra tikėtina, kad Europoje staiga padidės kiaulienos ir bulvyčių vartojimas, didžiulis atotrūkis tarp paklausos ir tvarių šaltinių biokuro prieinamumo labai padidintų Europos priklausomybę nuo importo.
Didėjant regiono priklausomybei nuo biokuro importo, taip pat padidėtų sukčiavimo rizika, kai grynas palmių aliejus ir kiti maistiniai augaliniai aliejai yra perduodami kaip naudotos alyvos.
Šiuos teiginius apie sukčiavimą patvirtino ankstesni T&E tyrimai. Pavyzdžiui, vienas T&E tyrimas parodė, kad Europa iš Malaizijos importuoja tris kartus daugiau panaudoto kepimo aliejaus, nei galima surinkti šalyje. Kitame tyrime T&E parodė, kad Europa importuoja daugiau palmių aliejaus gamyklos nuotekų – šalutinių palmių aliejaus produktų – nei galima surinkti visame pasaulyje.
Joshua S. Hill yra Melburne gyvenantis žurnalistas, daugiau nei 15 metų rašantis apie klimato kaitą, švarias technologijas ir elektrines transporto priemones. Nuo 2012 m. jis rengia ataskaitas apie elektrines transporto priemones ir švarias technologijas „Renew Economy“ ir „The Driven“.
